Praeivis:

– Einu aplinkui tave, Žeme, ir bandau suprasti, ką tu vaizduoji. Nuleista ranka rodo žemyn. Nuleista galva išreiškia pagarbą žemėje atgulusiems. Skulptorius Stanislovas Kuzma žinojo, kur stovės jo skulptūra. Nors garsiai niekas nekalbėjo, kad vietoj kapinių skulptūros stovės. Bet tyla buvo iškalbinga. Tyla buvo vertingesnė už kalbą. Tylėdami žmonės išreikšdavo pasipriešinimą tuometinei santvarkai.

Skulptūra:

– Skulptorius Stanislovas Kuzma buvo vienas iš tyliųjų modernistų,  neprisitaikęs prie sovietinės sistemos, todėl visą gyvenimą persekiotas ir laužytas.

Praeivis:

– Kai pavogė tavo bronzines dalis – veidą ir plaštakas, atrodei dar tylesnė.

Skulptūra:

– Pastebėjai tą nemalonų nutikimą? Aš išties ilgai buvau be veido ir plaštakų. Bežadė granito forma. Tik prieš keletą metų mane restauravo skulptoriaus Stanislovo Kuzmos sūnus, taip pat skulptorius – Algirdas Kuzma. Dėkui jam, dabar esu tokia, kokia ir buvau nuo pradžių. Tik ne iš grynos medžiagos mano veidas ir rankos atkurtos, o iš bronzos dulkių ir dervos.

Praeivis:

– Bronzos dulkės skamba visai poetiškai. Kaip žvaigždžių dulkės. O tavojo rūbo klostės lyg gimtos žemės riekės. Į parką ateinu dėl tavęs. Norėjau, kad žinotum, kokia esi man brangi.