Vakaras. Nereikia nieko,
Tik sėdėti ir žiūrėt,
Kaip ta saulė mus palieka,
Ir lyg vakaras žėrėt.

Ir matyt, kaip upėj gluosnis
Atsispindi ir lanka,
Ir kaip žemę ima glostyt
Šilto vakaro ranka.

Ir girdėt ties galva skrendant
Nepažįstamus paukščius,
Ir matyt į naktį brendant
Kažką murmančius medžius.

Taip sėdėti ir žiūrėti
Be jokios, jokios minties
Ir jau nieko nenorėti,
Nieko, nieko, net mirties.

Praeivė:

– Koks gražus Henriko Radausko eilėraštis! Karalienė ir Karalius žvelgia į spindintį miestą, į laimės šalį, į savo palikuonių gausą. Tikiu, kad ateityje žmonės gyvens Čiurlionio išpranašautoje „Karalių pasakoje“.