Skulptūra:

– Bijau tamsos. Bijauišnykti.

Motina:

– Bet tu jau nebesi mažas berniukas. Dabar esi skulptorius. Didelis, stiprus vyras su vešlia, juoda barzda.

Skulptūra:

– Nakties paukštis turi aštrų nagą ir smailų snapą. Jis pasikišo po sparnais mėnulį ir paliko naktį be šviesos. Mažas berniukas sėdi prie didelio stalo ir laukia, kada sugrįš jo mama ir tėtis. Jie uždegs šviesą ir piktas paukštis išskris,ir niekada nesugrįš.

Motina:

– Aš grįžau. Uždegu šviesą. Apkabinu tave, sūnau. Atsimerk. Šis paukštis tėra tavo baimė. O mėnulis sugrįžo į savo vietą danguje ir tu niekada nieko nebebijosi.

Skulptūra:

– Ar paukštis nenuskriaudė žvaigždžių? Ar jos žibės šalia mėnulio, kai atsimerksiu?

Motina:

– Skulptorius Stasys Žirgulis atsimerkė ir pamatė daugybę žvaigždžių. Tuomet jis paėmė kaltą, išsirinko akmenį ir iškalė didelį paukštį, pavogusį mėnulį, – tai mano vidurnaktis, pasakė skulptorius Stasys, o baimė yra kaip kiautas, gobiantis žmogų iš visų pusių. Kai iškali savo baimę, nusimeti kiautą. Išeini į šviesąir nieko nebebijai.