Skulptūra:

– Aš ypač graži rytais. Kai mirgančių lapų šešėliai žaidžia ant išlakaus mano kūno. Rankos pakeltos, lyg vainikas apgaubia iš viršaus mano bundančią galvą. Esu uždara sistema. Pati sau. Pati sau graži. Aš – moteris. Žvelgiu į veidrodį ir matau mane iškalusios skulptorės veidą. Jos vardas Violeta. Ji labai mylėjo gyvūnus, ypač kates. Senatvėje, kai jau nebegalėjo nei kalti, nei lipdyti skulptūrų, savo dirbtuves užleido benamėms katėms. Jų buvo toks didelis būrys, kad kaimynai pradėjo pykti, net į teismą skulptorę padavė, kad katės jiems trukdo gyventi. Kentėjo Violeta už savo meilę katėms. Kentėjo, bet kačių neapleido.

– Aš ypač graži rytais. Kai mirgančių lapų šešėliai žaidžia ant išlakaus mano kūno. Rankos pakeltos, lyg vainikas apgaubia iš viršaus mano bundančią galvą. Esu uždara sistema. Pati sau. Pati sau graži. Aš – moteris.