Failo dydis:
Skulptūra:
– Spėk, kas aš?
Praeivė:
– Keistas kupstas, padėtas ant kelio žmogui nuvirsti.
Skulptūra:
– Kalbi kaip žmogus, gyvenime nematęs XX amžiaus meno. Bet jei manai, kad aš galėčiau būti kupstas, tebūnie. Interpretacijų gausa man tik į naudą. Kuo daugiau galimų manęs pamatymo formų, tuo labiau aš darausi reikšminga ir įdomi pati sau. Ir tuo labiau postmoderni.
Praeivė:
– O tau nebaisu, kad kiekvienas praeivis tave pamatys savaip ir tu nebesuprasi, kas esi iš tikrųjų? Gal net ne skulptūra?
Skulptūra:
– Tiesą sakant, praeivių nuomonė man neįdomi. Šiandien lietinga diena, parke mažai žmonių, todėl norėjau tave užkalbinti ir nieko geriau nesugalvojau, kaip tik užduoti provokacinį klausimą, – kas aš.
Praeivė:
– Kas aš, tai filosofinis klausimas, kurį kėlė jau Antikos mąstytojai, stebėdami save ir pasaulį. Įsižiūriu į tave atidžiau. Ant tavo kupros matau šešis ruoželius. Atrodai saugiai tūnantis, nuo pasaulio pasislėpęs gyvis. Net gi pasakyčiau stipriau, esi primityvus pirmuonis, išgyvenęs po savo skydu tūkstančius metų. O kas tuomet tavo nuomone esu aš?