Praeivė:

– Atrodai keistai, kentaure, didelė raudona galva ir menkutis, pilkas kūnas. Matyt, skulptorius norėjo iškalti tave labai protingą, kaip budistai pasakytų, –  nušvitusį kentaurą.

Skulptūra:

– Tai mano antroji galva. Pirmąją pavogė po mėnesio, kai mane pastatė. Ji buvo kitokia. Grakšti galvutė, užmauta ant metalinio strypo. Bet vėlai vakare atėjo vagis ir, nupjovęs strypą, nusinešė manąją galvą.

Praeivė:

– O kaip nauja galva ant tavo pečių atsirado? Negi pati ataugo kaip slibinui devyngalviui?

Skulptūra:

– Ilgai be galvos stovėjau. Paukščiukai mėgdavo ant kaklo nutūpti ir savo bėdas pasipasakoti, bet kad aš nei ausų, nei akių, nei burnos neturėjau, tai atsakyti jiems negalėjau. Skulptorius Algirdas Bosas po trisdešimt metų naują galvą uždėjo. Matai, kokią raudoną. Tik tokį akmenį, atlikusį nuo skulptūros “Gulinti moteris”, atrado, tai ir iškalė. Spalviškai galva sau, kūnas sau. Bet juk gražu?

Praeivė:

– Kaip čia pasakius, dėl grožio nesiginčijama.