Praeivis:

– Kaip įmanoma pavaizduoti praeitį, kurios jau nebėra? Lyg pasakoje, – ateik nei apsirengusi, nei nuoga. Ateik kaip praeitis, bet dabarties pavidalu.

Skulptūra:

– Nesijuok, praeivi, o įsižiūrėk geriau į mane. Ar matai karžygio figūros įspaudą ant akmeninio laivinio kirvuko? Nesiraukyk, prašau, juk tiek nedaug pastangų tereikia, tik tavo įdėmaus žvilgsnio, kad skulptoriaus Romano Kazlausko mintį įžvelgtum. Mano formą skulptorius pamatė muziejuje, kur senovinius įrankius eksponuoja. Nieko net ir kurti nereikėjo, tik kirvuko formą išdidino tiek, kad už žmogų didesnė figūra pasidarė. O ta skylė apačioje, matai? Tai vieta kirvuko kotui įstatyti. Nustebai? Menininko vaizduotė galinga, moka perkeisti formas.

Praeivis:

– Kad tu laivinis kirvukas, tai jau pamačiau, bet kad dar ir karžygys! Arba aš nesuprantu meno, arba tave genijus iškalė.

Skulptūra:

– Neskubėk daryti išvadų. Įsižiūrėk, ar matai karžygio figūrą? Dešinėje jis laiko kardą, o kaire atsirėmęs į skydą.

Praeivis:

– Kai pasakei, tai ir matau, bet pats niekada nebūčiau pastebėjęs, kiek įdomių dalykų slepia “Praeitis”.