Praeivis:

– Šiandien ypatinga diena, norėčiau nusifotografuoti Skulptūrų parke. Sakė, kad čia kažkur netoliese yra foto salonas. Gal jūs, gražioji moterie, žinote? Ar kuris jūsų neklaužada vaikas žino? Gal šitas su gyvate rankoje? Ar anas, kuris driežą ant krūtinės pasidėjęs švelniai glosto jo galvą?

Skulptūra:

– Skulptūrų foto salonas tiesiai prieš jus. Sveiki atvykę. Įsitaisykite patogiai ant mano kelių. Nebijokite, berniukas nepaleis gyvatės. Galite koją ant kojos užsikelti, kaip turtingas laivų statytojas, atsisėdęs sode surūkyti popietinio cigaro.

–  Jau neblogai.

Praeivis:

– O ar galiu parke išsitraukti cigarą? Mačiau ženklus, draudžiančius rūkyti ir vedžioti šunis.

Skulptūra:

– OOO, prašau, kaip galima neleisti į parką atsivesti keturkojo draugo, su kuriuo einate į  kavinę ir skrendate į pramogines keliones. Ir kaip galima neleisti jums, tokiam gražiam ponui, gražiai surūkyti cigaro? Tad dėmesio! Pūskite savo dūmą, mus jau fotografuoja.

Skulptūra:

– O dabar atsisėskite ant laiptelių priešais mane, ir nusišypsokite pagaliau jus supančiam pasauliui, negi norite, kad ateinančios kartos jus prisimintų kaip turtingą, susiraukusio veido vyriškį.

Skulptūra:

– Džiaugiuosi, kad mane pagaliau perkėlė iš liūdnosios parko rytinės dalies į centrą. Ten mažai kas užklysdavo, o čia esu dėmesio centre, prie pagrindinių kolonų.

Praeivis:

– O ką šios kolonos reiškia? Kodėl jos čia?

Skulptūra:

– Jos žymi anksčiau čia buvusių kapinių įėjimą. Juk senąsias miesto kapines išardė, o vietoj jų pradėjo kurti parką. 15 vasarų Klaipėdoje rinkosi skulptoriai ir darbavosi  Smiltynėje, kol ši vieta tapo tikru Skulptūrų parku.