“Aš tik Džonatas Livingstonas žuvėdra. Tik paprasta žuvėdra. Prigimtis nubrėžė man ribas. Jei man būtų lemta apie skraidymą sužinoti daugiau, galvoje turėčiau ne smegenis, o schemas. Jeigu man būtų skirta skraidyti svaiginančiu greičiu, turėčiau trumpus sakalo sparnus ir maitinčiausi pelėmis, o ne žuvimi. Reikia mesti iš galvos tas kvailystes. Turiu grįžti namo į savo būrį ir pasitenkinti tuo, kas man skirta, – menku paprastos žuvėdros gyvenimu.

Tačiau man neduoda ramybės mintis, kad esu laisvas būti pačiu savimi ir niekas negali man sutrukdyti. Tai amžinai galiojantis Didžiosios Žuvėdros dėsnis.”

Senosios Graikijos skulptūra “Samotrakės Nikė” vaizduoja pergalės deivę. Tai moteris-paukštė,  pasitinkanti muziejaus lankytoją ant Luvro laiptų, išdidi ir galinga, nors praradusi dešinįjį sparną ir galvą, bet nepraradusi vidinės stiprybės atsiduoti laisvei.

Skulptorių Petrą Mazūrą iškalti iš bazalto “Juodą moterį” įkvėpė amerikiečių rašytojo Ričardo Bacho apysaka “Džonatas Livingstonas Žuvėdra” ir graikiškoji  Nikė.

Mazūro moteris turi galvą, tik ji paslėpta tarp dviejų sunertų rankų, traukiančių nuo savęs rūbą. Jos veidas išryškėja audinio gabale.  Moteris išsineria iš dienos rūpesčių, pareigų ir nuovargio, –  išsilaisvina tam, kad būtų savimi.

Tai Petro Mazūro Nikė. Tai Petro Mazūro Džonatanas Livingstonas Žuvėdra.

Mirties kilpa, lėtoji ir spiralinė statinė, atvirkščias suktukas, vėduoklė ir viražas…

Džonatanas Livingstonas Žuvėdra pakyla drauge su dviem spindulingosiomis žuvėdromis ir pranyksta juodame kaip pati naktis danguje.

Mąstyk apie meilę, – tai paskutiniai mums pasakyti Mokytojo žodžiai.