Skulptūros monologas (vyro balsas). (Parašyta pagal K. Jaroševaitės autentišką pasakojimą knygoje „Ksenija Jaroševaitė. Tradicinė skulptūra XXI amžiuje“. 2004):

– Jau atidarymo dieną, matyt, nestabilios psichikos žmogus mane išterliojo. Po šio nemalonaus nutikimo tarp simpoziumo organizatorių kilo diskusija, ar padoru judrioje vietoje prie tako statyti nuogo vyro statulą. Mano autorei – skulptorei Ksenijai Jaroševaitei – teko visiems priminti, kad dėl nuogų moterųskulptūrinių atvaizdų niekam į galvą neateina piktintis. Kai mane iškalusi skulptorė atvirai paklausė, kodėl nuogo vyro skulptūros negalima rodyti viešai, niekas nesugebėjo paaiškinti. Taip ir likau aš – skulptūra „Įkyrios mintys“ – stovėti ten, kur pastatyta. Deja, chuliganų rankos ilgos. Kiekvieną kartą, kai parką aplankydavo iš Vilniaus atvažiavusi skulptorė, mane rasdavo ištepliotą.

Bet tai buvo seniai, prieš nepriklausomybės atkūrimą. Dabar žmonės kultūringi.

Per mano nugarą bėgančias mintis paglosto, pakutena, kad greičiau nubėgtų – nerimas, baimė, įtarimai, pavydas… visa tai, kas žmogų tempia žemyn, į dugną.. Tenubėga ir tau, mielas praeivi, įkyrios mintys!