Vyro balsas:

– Priglaudei ausį prie žemės, klausaisi, ką žolė kalba. Ir kojas, lyg tai būtų ne kojos, o batai, nutraukti nuo pavargusių pėdų, šalia pasidėjai. Ar seniai taip ilsiesi?

Skulptūra:

– Žmonių pasaulyje žodis seniai reiškia viena, akmens pasaulyje – kita. Kaip akmens skulptūra, esu kūdikiško amžiaus, palyginus su senųjų graikų kelis tūkstantmečius išgyvenusiomis Veneromis ir Atėnėmis.

Vyro balsas:

– Lentelėje parašyta, kad tave iškalė moteris, – skulptorė Ksenija Jaroševaitė. O aš visada maniau, kad akmenis kala tik vyrai. Juk granitas – labai kieta medžiaga.

Skulptūra:

– Tu teisus. Sovietmečiu moterų skulptorių buvo nedaug.  Jų net į Dailės institutą nepriimdavo ta pačia tvarka kaip vyrų. Norinčios būti skulptorėmis, turėdavo įrodyti per bandomuosius metus, kad yra geresnės už vyrus, ir tik tuomet vieną, ir tai ne kiekvienais metais, priimdavo į pirmąjį kursą.

Vyro balsas:

– Matau, kad tave iškalusi skulptorė pasiekė savo. Buvo priimta į skulptūros specialybę ir net gi sugebėjo kurti be lozungų, be skambių šūkių, – Į šviesų rytojų! O juk skulptūroje vaizduoti žmogaus kasdienybę, kaip jis mankštinasi, šukuojasi, glosto katę, valgo, ar taip, kaip tu, ilsisi, sovietmečiu reiškė nepaklusimą valdžiai. Tai buvo tylus protestas.

Skulptūra:

– Būsiu sąžininga. Skulptorė Jaroševaitė yra pasakiusi, kad mano kojos atskirai padėtos tik todėl, kad akmuo, kurį jai davė skulptūrai kalti, buvo per trumpas, todėl ji iškalė kojas iš kito granito gabalo. O kad atrodyčiau įdomesnė, tarp kojų ir kūno paliko tarpą. Štai tokia mano pavargusių kojų  paslaptis.