Praeivis:

– Atrodo, kad tu esi keistai persikreipusi, dedi žingsnį pirmyn, bet abejoji, gręžiesi atgal, dairaisi, nori sprukti.  Bandai susigaudyti, kur juda kiti. Bet nenori eiti su jais. Dvejoji.

Skulptūra:

– Iš pradžių, kai mane pastatė, nebuvau šiame gėlyne. Stovėjau šalia tako. Norėčiau ir vėl ten stovėti. Aš sukurta ne grožėjimuisi, ne buvimui gėle tarp gėlių, aš sukurta  išėjimui. Žengiu žingsnį į priekį, bet iš tikrųjų, einu atgal. Gal ir mano pavadinimas turėtų būti ne „Einanti“, o „Išeinanti“.

– Akmuo yra gyvas, ne todėl, kad aš taip nusprendžiau. Jis tiesiog yra gyvas.

– Darbas su akmeniu išsitęsia laike ir tai formuoja mano sąmonės judėjimą.  Akmuo gydo.

– Mano kelias yra nuo mažo prie didelio. Man taip geriausiai sekasi kurti.

– Kas svarbiausia gyvenime? – suvokti atsimerkimo akimirkos stebuklą.

– Mitas yra iškalamas akmenyje, o tiesą randame smiltelėje. Žmonės kuria mitus, nes jie galingi, bet stebuklas slypi smiltelėje.

Praeivis:

– Įsivaizduoju, kad antikos laikais taip kalbėjo barzdotas filosofas, panašus į skulptorių Antaną Šnarą, aplink jį sutūpusiems studentams.