Skulptūra-moteris:

– Ar šiąnakt gąsdinsime praeivius?

Skulptūra-vyras:

– Gal pailsėkime? Mėnulis šviečia, šikšnosparniai skraido… Bet jų ir prisiveisė!  Matei, kiek parke jiems poilsio namelių prikabino?  Stebiuosi, kad tokie maži, o tiek dėmesio sulaukia. Ne taip, kaip mes. Eina žmonės pro  šalį, net akies krašteliu nežvilgteri, O štai į šalia stovintį „Torsą“ visi spokso, ir fotografuotis dažniausiai prie jo glaudžiasi.

Skulptūra-moteris:

– Nepavydėk kaimynui „Torsui“. Kuo daugiau aplinkui grožio, tuo mes baisesni, tuo daugiau mūsų bijančių.

Skulptūra-vyras:

– Primink, kodėl reikia mūsų bijoti?

Skulptūra-moteris:

– Mus iškalęs skulptorius Vaclovas Krutinis mėgo vaizduoti figūras, bet ne realistiškai, o abstrakčiai.  Čia  jo arkliukas, kaip sako žmonės. Juk mes abu turime formas, bet tikslių kontūrų nesimato. Mes tarsi vaiduokliai. Todėl mes ir baisūs.

Skulptūra- vyras:

– Nenorėčiau tau pritarti, kad mes baisūs. Tu ir aš – esame gracinga kompozicija. Koks nuostabus šviesos ir šešėlių menas, sakydavo mūsų skulptorius. Pameni?

Skulptūra-moteris:

– O pameni, kaip skulptorius mėgo savo darbą. Degte degdavo, žinodamas, kad tuoj susidurs su  galingu akmeniu. Ypač jį traukė marmuras ir granitas. Jei pavykdavo įveikti šių medžiagų pasipriešinimą, kūriniai gimdavo tobuli. Kaip mes, mielas  drauge, juk esame tobula pora.  Banguojame ir gąsdiname praeivius, ypač tuos, kurie vėluoja į naktinius traukinius Geležinkelio stotyje.