Skulptūra:

– Mano bronzines puokštes pavogė neramiais 1990-aisiais. Tada ir granitinis postamentas dingo, o mane sužalotą uždarė į muziejaus saugyklą. Visiems atrodžiau bjauri, netinkama parke stovėti. Bet esu užsispyrusi, todėl ir sugrįžau po 35-erių metų. Tik ne ant granito, o ant geležinio vamzdžio atsistojau. Šiais laikais, sako, vamzdis madingesnis už akmenį.

Praeivis:

– Drįsčiau ginčytis. Man patiktų, jei tu stovėtum ant granito kolonos kaip anksčiau. Bet sakyk, kodėl tavo rankos tebėra tuščios – be bronzinių puokščių?

Skulptūra:

– Mane iškalusi skulptorė iš Vilniaus – Ksenija Jaroševaitė nemėgsta grįžti prie savo senų darbų. Sako, kad jai neįdomu daryti tai, ką sunaikino laikas. Liudyk istoriją, stovėk išdidžiai, pasakė ji man. Taip, kaip stovi Senovės Graikijos Apolonai, Dzeusai ir Atėnės – be galvų, rankų, kojų. Stovėk ir pasakok. Juk meno kalba – pati galingiausia, o žmonės ne kvaili, viską supranta.

Praeivis:

– Įžvelgiu tavyje tvirtybę. O ir vamzdis, ant kurio tave užkėlė, man pradeda visai patikti.