Skulptūra:

– Pirma banga – pati aukščiausia, tai gyvenimo pradžia, kai esi pilnas jėgų, galingas, o tavoji patirtis – tavasis šešėlis – dar visai trumputis.

Praeivis:

– O mano gyvenimo tarpsnis, turbūt, antroji banga, vidurinė? Mano nueitas gyvenimo kelias jau meta netrumpą šešėlį.

Skulptūra:

– Antroji bangavaizduoja žmogaus gyvenimo vidurį, kai jau esi pasiekęs savo tikslą, žinai, ką darai, kur eini, o tavo patirties šešėlis ilgesnis, jame jau gali pasislėpti tavo vaikai.

O trečioji banga – senatvė, kai žmogus sulinksta prie pat žemės, kojos pavargsta, kūnas išsenka, o nusvirusi galva beveik liečia šešėlį. Seno žmogaus atmintis būna prikimšta brangiausių, skaudžiausių ir švelniausių prisiminimų. Jie visi sutelpa jo gyvenimo ilgame šešėlyje.

Pauzė. Jūros garsas aiškesnis.

Praeivis:

– Bet žinai, kodėl man liūdna? Nes, kai manęs neliks, neliks ir mano šešėlio. Neliks mano patirties, išgyvenimų, džiaugsmų… Neliks, kur pasislėpti mano vaikams ir draugams. Aš nebebūsiu jų užuovėja.

Skulptūra:

– Bet liks kitos bangos ir kiti šešėliai. Žiūrėk, kokia jūra permaininga, čia ramiai sidabruoja, tiesdama mėnulio šviesos taką, čia jau meta į krantą baltas putas ir riaumoja lyg iš urvo ištrūkęs žvėris. Žmogau, tu esi tik banga, kylanti, bėganti ir atslūgstanti. Ir kuo greičiau tai suprasi, tuo ramiau nugyvensi tau likusį laiką.

Nebijok būti trečiąja banga, kurios šešėlyje vieną trumpą, bet nuostabiai tikrą akimirką tilps tavo vaikai, draugai ir visas pasaulis. Tą vienintelę trumpą akimirką… kai tu būsi trečioji banga.