Skamba daina „Du žveju“ (M.L.Rėza 112,113)

„O ir supyko

Bangü Diewatis –

Pakilo šiaurys Wejatis.

 Ai drauge, drauge,

 Tavorščiau mano,

 Mesk aukso inkarėlį!

 Tegul terita

Bangputtys valtį

Ant aukso inkarėlio!

Skulptūra:

– Esu audros ir vėjo dievas Bangpūtys. Taip mane vadino vakarų lietuviai ir senieji prūsai. Bijojo pajūrio žmonės manęs, piktąja vandenų dvasia praminė.

O žvejai sugalvodavo, kaip mano malonę pelnyti! Sugavę lydeką ar kitą žuvį, daržinėje padėdavo ant švarios medžio lentos. Ir gerdavo iš gilių dubenėlių, kad man įtiktų. Paskui tuos dubenėlius, kaip auką, sudegindavo, o žuvis elgetoms išdalindavo.

Praeivė:

– Galingasis Bangpūty, ar tai tu  sūpuodamas jūros vandenis, suplaki putą, kurią eidama krantu mėgstu kojomis ištaškyti?

Skulptūra:

– Įsižiūrėk į mano skvarbias akis, lūpas, kaktą, banguojančią galvą. Ar aš tau panašus į tą, kuris tik vandenis siūbuoja ir mažas bangeles į baltą putą plaka?

Praeivė:

– Ojoj, skęstu, gelbėkite… Kaip tu mane išgąsdinai, seni! Jau vien nuo tavo skvarbaus žvilgsnio nuskęsti galima.