Skulptūra-vyras

– Stot, Gult, Bėgt, Griūt, Plaukt, Jot, Šliaužt, Lipt!

Skulptūra-moteris:

– Tu per griežtas, Antanai, mūsų mažyliui. O be to vasara, atostogos.

Skulptūra-vyras:

– Moterie, matai šaknį po mūsų kojomis? Kodėl ji čia? Spartietiškai reikia auklėti vaikus, kad jie nepamirštų savo tėvų žemės, nieko nebijotų, mus, kai seni būsime, nuo priešų ir nelaimių apgintų, stiklinę vandens paduotų.

Skulptūra-moteris:

– Antanėli, bet gal geriau Petriuko paklauskime, ko jis pats nori. Ar šokt, bėgt, griūt… jam patinka? Gal jis nori dainuoti, piešti ir eiles rašyti. Juk negalima taip griežtai vaiko auklėti. Laikai nebe tie. Dar atims vaiką iš mūsų, jei mokykloje papasakos, kaip sunkiai atostogas praleido.

Skulptūra-vyras:

– Ausis turi, teklauso. Akis turi, temato. Galvą turi, tegalvoja. Mus bendra šaknis jungia. Negi, motin, galvoji, kad mūsų kūnas ir kraujas mus pačius išduos?

Skulptūra-moteris:

– Blogai negalvoju, Antanai, bet, kad vaikas per atostogas nori laisvę pajusti, tai tiek dar suprantu.

Skulptūra-vyras:

– Bet gal ir tikrai tiesą sakai, kad aš jau nieko negirdžiu. Negirdžiu, ko mūsų vaikas nori, kaip paukščiai gieda ir ką žmonės praeidami kalba. Kur mano ausys? Kodėl tik savo vidinį balsą girdžiu, save bambantį? Kur mano ausys?

Skulptūra-moteris:

– Antanai, nepulk į paniką. Nurimk ir pasiklausyk. Jei gerai klausysiesi, tai ir ausys ataugs iš tos mūsų bendros šaknies, ant kurios visi trys gyvename. Užsimerk ir klausykis, ką kraujas, mūsų gyslomis tekantis, kalba, ką šniokščia požeminės upės, ką vėjas pralėkdamas šnabžda. Klausykis, tuomet ir savo vaiką išgirsi tarp kitų balsų. Ir nereiks šaukti – stot, gult, bėgt. Viskas savaime iš šitos mūsų šaknies augs ir klestės. Ar supranti, Antanėli?

Skulptūra-vyras:

– Nesuprantu. Bet noriu, kad būtų taip, kaip tu sakai. Tyliu ir laukiu, kol ausys ataugs. O ir tu, motin, pasiklausyk, nes ir tavųjų ausų beveik nesimato.