Skulptūra:

– Didis Atėnų dailininkas, skulptorius ir architektas buvo mano tėvas Dedalas. Taip kalbu todėl, kad pirmas mano vardas buvo ne Aitvaras, o Ikaras – Dedalo sūnus. Mano tėvas Atėnuose įvykdė nusikaltimą, todėl turėjo bėgti į Kretą. Kretos karalius jį priėmė, bet nenorėjo su niekuo dalintis jo talentu, todėl uždarė savo rūmuose. Tačiau mano tėvas Dedalas nutarė pabėgti oru: iš plunksnų, sutvirtinęs jas vašku, pasidarė sparnus.

Tada tarė:

– Ikarai, mes išskrisime iš Kretos. Būk atsargus! Nesileisk žemai, kad  bangų purslai nesuvilgytų tavo sparnų. Nekilk ir arti saulės, nes karštis gali ištirpdyti vašką, ir plunksnos pabirs. Skrisk paskui mane ir neatsilik, sūnau.

Mes užsimovėme vaško ir plunksnų sparnus. Ir pakilome. Tie, kas matė mus skrendančius, galvojo, kad dangaus žydryne skrieja dievai.

Patiko man greitas skrydis. Sparnais plasnojau vis stipriau ir stipriau. Pakilau aukštyn, arčiau saulės, apačioje palikau savo tėvą.

Bet staiga vaškas pradėjo tirpti. Ir aplinkui pabiro plunksnos. Kritau į putotą jūrą.

Klaipėdos skulptūrų vadinuosi Aitvaru. Ir ne graikas Dedalas mane sukūrė, o lietuvis skulptorius Romanas Kazlauskas, – šviesą akmenyje iškalti mokėjęs.