„Prano Domšaičio kelionių maršrutai driekėsi nuo Kruopynių kaimo buvusioje Prūsijoje iki Prancūzijos, Italijos, Bosforo sąsiaurio ir Pietų Afrikos Respublikos, kol galiausiai kelionėse regėto pasaulio atvaizdai Lietuvių fondo dėka pasiekė Klaipėdą. Pristatydami šiuolaikiškai atnaujintą dailininko darbų ekspoziciją – sveikiname Klaipėdą su artėjančiomis šventėmis ir kviečiame leistis į įspūdingą kelionę po magišką Prano Domšaičio kūrybos pasaulį,“ – sako Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus direktorius dr. Arūnas Gelūnas.
Atnaujintoje ekspozicijoje – prie šiuolaikinio lankytojo priartintas turinys. Prano Domšaičio galerijos lankytojai galės išvysti apie du šimtus dailininko kūrinių: aliejinius paveikslus, akvarelės ir pastelės technikomis sukurtus darbus, piešinius, siuvinėtas kompozicijas, specialiose konstrukcijose eksponuojamus dvipusius paveikslus. Atnaujintoje nuolatinėje ekspozicijoje dailininko kūryba pristatoma tiek chronologiškai, tiek temiškai. Lankytojo patirtį muziejuje praturtins šiuolaikiški sprendimai ekspozicijos erdvėje: „Atnaujinta ilgalaikė menininko P. Domšaičio kūrybos ekspozicija papildyta integruotais, multimedijų elementais, kurie atitinka įvairaus amžiaus ir patirčių lankytojų poreikius. Siekiama sukurti inovatyvius, ilgalaikę išliekamąją vertę turinčius produktus, kurie priartintų turinį prie šiuolaikinio lankytojo, vestų į gilesnę pažintį su P. Domšaičio kūryba, didintų muziejaus patrauklumą ir įtraukumą, muziejinio turinio pasiekiamumą bei turinio sklaidą“, – pasakoja Prano Domšaičio galerijos direktorė Skaistė Marčienė.
Paroda yra nuolatinė.
Paroda kviečia pažvelgti į kraštovaizdį kaip į daugiasluoksnę erdvę, kurioje susilieja tikrovė ir vaizduotė, gamta ir kultūra, istorija ir dabartis. Čia kraštovaizdis tampa ne tik regimuoju peizažu, bet ir mentalinių bei emocinių patirčių scena, kurioje išryškėja visuomenės transformacijos, atminties slinktys ir žmogaus santykis su aplinka.
Fotografai tyrinėja simbolines vietų prasmes, fiksuoja antropoceno ženklus ir permąsto žmogaus vaidmenį pasaulyje. Kraštovaizdis fotografijose tarsi miražas – nuolat kintantis, susipinantis su kolektyvine ir individualia vaizduote.
Paroda vyks iki 2025.03.01
Jungdami praeitį, dabartį ir ateitį, menininkai kviečia lankytoją susidurti su dažnai žmogui sunkia patirtimi – istorinėmis neteisybėmis, neįgyvendintomis galimybėmis ir išliekančiais materialiaisiais pėdsakais.
Menininkė Ana de Almeida ir menininkas Leo Trotsenko gyvena ir kuria Vienoje, Austrijoje. Jie susitiko 2023 m., kai abu dalyvavo QMA Artist Collective* programoje. Vos pradėję bendrauti įsitraukė į diskusijas apie kiekvieno individualias meno praktikas ir jas siejančius siužetus.
Tiek Ana, tiek Leo gilinasi į praeitį ir dabartį, savo kūriniuose derindami archyvinius dokumentus su šiuolaikine urbanistine ir kraštovaizdžio archeologija. Jų kūryba apima įvairius laikotarpius ir pokyčius sociopolitinėje realybėje, pasitelkiant antropologinį žvilgsnį į žmogiškus ir nežmogiškus elementus.
Parodoje „Pakeliama svarbos sunkuma“ nagrinėjama, kaip svarba kyla iš asmeninio suvokimo ir rūpesčio, klausiant, kas lieka įrašyta kolektyvinėje atmintyje. Kas išties yra svarbu, o ką tik mes patys sureikšminam perleisdami įvykius ir reiškinius per savo subjektyvų ir solipsistinį kūno bei proto filtrą?
Pasitelkdami meno kalbą, Ana de Almeida ir Leo Trotsenko parodoje permąsto ne tik daiktišką, bet ir asmeninę, socialinę ir istorinę tikrovę, taip reflektuodami ir pačias mintis bei savo vietą laike ir erdvėje.
Ana de Almeida – Austrijos mokslų akademijos doktorantė ir Vienos meno akademijos Meno teorijos ir kultūros instituto jaunesnioji mokslininkė, o Leo Trotsenko šiuo metu yra vienas iš Vienos kultūrinės iniciatyvos „Kriegsbilder“ kuratorių.
Paroda vyks iki 2026.03.29 d.
Ernesto Žvaigždino tapyba išsiskiria ekspresyvia maniera, drąsiu faktūrų formavimu ir savitu koloritu. Jo drobėse figūros plazdena tarp realybės ir abstrakcijos, dažnai remiantis Klaipėdos krašto motyvais. Kūriniai perteikia autoriaus asmeninį požiūrį, gilių emocijų ir asociacijų istorijas.
Parodoje „Septynių spalvų žvaigždynas“, kaip mums yra įprasta ir artima, dailininkas lieka ištikimas nusistovėjusiam kūrybos stiliui: pastoziniam potėpiui, tiksliai linijai, įvairuojančiai spalvų paletei ir tematikai.
Ernestas Žvaigždinas mėgsta žongliruoti formatais: jo paveikslai gali būti visai mažyčiai, tarsi vizualūs imanentinio dienoraščio eskizai, arba labai dideli, skirti dominuoti erdvėje.
Formatų ir kolorito kaitą parodoje „Septynių spalvų žvaigždynas“ gražiai iliustruoja E. Žvaigždino parengta staigmena: instaliacija iš septynių dešimčių abstrakčių spalvinių miniatiūrų, sudėliotų iš jo paveikslų spalvų žvaigždyno.
Klasikinę vaivorykštę sudaro septynios spalvos: raudona, oranžinė, geltona, žalia, mėlyna, indigo ir violetinė. Spektre jos išsidėsto nuo violetinės iki raudonos. Visai kaip Ernesto instaliacijoje – įvairiausi spalvų kodai įrašyti mažose tapybinėse miniatiūrose, kurias, parodai pasibaigus, Ernestas ketina padovanoti draugams ir bičiuliams. Kiekvienam po vieną, linkėdamas geros kloties Naujuosiuose.
Tapytojas gimė 1956 m. kovo 13 d. Klaipėdoje, čia augo ir gyvena iki šiol. Mokėsi K. Donelaičio vid. mokykloje, studijavo Klaipėdos universitete religijos mokslus ir įgijo mokytojo kvalifikaciją. Kaip pats teigia, menas ir tapyba tapo jo gyvenimo būdu. Savo darbus eksponuoja nuo 1991 m. Lietuvoje ir užsienyje.
Paroda yra Lietuvos dailininkų sąjungos Klaipėdos skyriaus ir Klaipėdos galerijos strateginio kultūros ir meno kūrėjų organizacijų veiklos projekto dalis.
Paroda vyks iki 2026.02.15 d.
Parodoje atsiskleidžia ne vienerius metus menininkės tyrinėjamos povandeninės būsenos: slėginiai pakitimai, gyvūnija, biologija, artefaktai. Povandeniniai vaizdiniai čia virtę didelio formato litografijomis, atspindinčiomis, kaip veikiant vandens stichijai kinta žmogaus savivoka, pasaulėjauta ir visa būtis. Povandeniniai vaizdiniai, vaizdų žemėlapiavimas, o gal ir būsenų geografija buvo kolekcionuoti visą pandeminį laikotarpį kaip metodas išlikti, o dabar – pasislėpti, ir vėlgi – išlikti. Litografija* yra neatskiriama šio meninio tyrimo dalis. Ji įkūnija lėtą procesą, perteikia meditacijos būseną, dėliojant tokio keisto ir neužtikrinto mūsų laikmečio nuotrupas. Litografija, kaip piešinio metodas, tam tinka: porėtas kalkakmenis – organiška gamtos medija, priimanti riebalinį piešinį ir, žinoma, vanduo – be vandens litografija nevyksta. Litografija – lėtas procesas, konceptualiai tinkama raiška šiam laikui, akimirkos sustabdymui, išlikimui, meditacijai.
Paroda vyks iki 2026.02.15 d.
Techno-utopinėse svajose žmonės įsivaizduojami galintys kontroliuoti globalią klimato sistemą. Vienas realistiškiausių ir labiausiai moksliškai ištirtų pasiūlymų – stratosferos aerozolių injekcija: didelių aerozolių kiekių purškimas į stratosferą. Ten jie išsklaidytų Saulės spinduliuotę ir taip sumažintų Žemės paviršių pasiekiančios energijos kiekį.
Paroda „Žemlaikiai, vėjėlaižos ir lietliečiai“ prasideda bandymu šią idėją kontekstualizuoti. Kas tai per sumanymas? Kokios infrastruktūros jam reikėtų? Kas yra stratosfera – kokia tai vieta ir kur ji yra? Kas ir kaip gali joje veikti? Kokie mentaliniai vaizdiniai su ja siejami?
Didžioji parodos dalis skirta Ivar Veermäe savarankiškiems ribos tarp žemės paviršiaus ir stratosferos tyrinėjimams. Pasitelkęs meteorologinius balionus – technologiją, kuri pastaruoju metu Lietuvoje sulaukė ypatingo dėmesio, – menininkas siuntė įvairius objektus į maždaug 30 kilometrų aukštį. Ten balionai sprogdavo, o objektai nukrisdavo atgal į žemę.
Antroji instaliacija paremta menininko pokalbiais su mokslininkais ir akademikais, dirbančiais klimato modifikavimo srityje. Joje aprėpiamas platus temų spektras: vizualiniai modeliai ir jų poveikis realiam pasauliui, su geoinžinerija susiję neaiškumai, galios ir CO₂ mažinimo klausimai, taip pat spekuliacijos apie klimato atšilimą ir stratosferos aerozolių injekcijų taikymo galimybę.
Paroda veiks iki 2026.02.15 d.
Nuo vasario 27 d. iki kovo 29 d Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro (KKKC) Parodų rūmuose vyksta jungtinė Augusto Bidlausko, Lino Jusionio ir Marijos Šnipaitės paroda „Vilkti ir grūsti“. Parodoje menininkai iš Vilniaus įprastus pokalbius ir skirtingas kūrybines praktikas perkelia į naują erdvę, kurioje santykiai tarp autorių ir kūrinių įgyja naujų sąlyčio taškų bei kitą tvarką.
„Vilkti ir grūsti“ – taip atidaromos durys Latvijoje. Taip trys draugai iš Vilniaus ruošiasi parodai Klaipėdoje. Pirminėje fazėje idėjos ne ateina, o grūdasi, tačiau vėliau ateina laikas, kurį tiksliausiai įvardija veiksmažodis „vilkti“. Viskas ima priminti vilkstinę, kurioje kasdienybė, neramus politinis fonas ir informacijos perteklius velkasi kartu, persmelkdami kūrybą ne kaip tema, o kaip būsena. Joje ironija, žaidimas, atkaklus darbas ir trumpi hedonistiniai gestai tampa būdu nesustingti ir pasipriešinti reikšmės srautui.
Visi trys autoriai meno lauke pasirodė panašiu metu, nuolat seka ir reflektuoja vienas kito kūrybą, bendrauja, o paroda „Vilkti ir grūsti“ – jiems pirmoji bendra. Tai – trys skirtingos medijos, trys charakteriai, bet vienas bendras judesys.
Augusto Bidlausko grafikos darbuose judėjimas lėtas ir tikslus. Vaizdai – nespalvoti, išskaidyti, tarsi ištraukti iš savo natūralaus konteksto ir sustabdyti baltame fone. Kūnas čia tampa pagrindiniu vaizdavimo objektu – fragmentuotu, stebimu iš arti, susiduriančiu su gamtos elementais, kultūros žymėmis ir žmogaus buvimo pėdsakais, bet niekada nesuvedamu į vientisą pasakojimą.
Lino Jusionio tapyba yra kaip treniruotė. Kasdienybės motyvai – šviežiai iškritęs ar nuo žiemos užsilikęs sniegas, dviračiu įminto kelio serpantinas, šuolių su slidėmis bokštas – vaizduojami ne kaip įvykis, o kaip būsena, atsirandanti kartojant, kaupiant detales ir atminties fragmentus. Tai grūdimas – darbas su vaizdu kaip su erdvine konstrukcija, nuolat perstatoma, balansuojančia tarp pertekliaus ir trūkumo.
Marijos Šnipaitės skulptūrinė praktika šioje parodoje veikia per žaidimą, kuris tik apsimeta lengvu. Eskiziškais, grakščiais gestais formoje ir medžiagoje kuriami erdviniai ryšiai, jungiantys kasdienybės ritualus, vizualines patirtis ir kultūrines nuorodas. Marija kūriniams parinkdama motyvus atsisako jų įprastinių funkcijų, medžiagiškumo, susikoncentruoja į objektų ryšį su jusliniu patyrimu. Kartais tenka vilkti, kartais grūsti.
Paroda veiks iki 2026.03.29
Nuo vasario 26 d. iki kovo 29 d. Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro (KKKC) Parodų rūmuose vyksta jungtinė Klaipėdos karjerą pradedančiųjų menininkų paroda „Inventorizacija“.
Inventorizacija administracinėje veikloje žymi pauzę ir reviziją, o šia paroda – priešingai – siekiama inventorizuoti ne materialųjį, o žmogiškąjį, kūrybinį miesto turtą: suregistruoti tuos, kurie kuria dabar, kad jų kūryba neliktų nepastebėta.
Tradiciniame meno pasaulyje paroda veikia kaip filtras, o kuratorius kaip „vartų sargas“, turintis galią rūšiuoti meną į tinkamą ir netinkamą, profesionalų ir mėgėjišką. Šioje parodoje kaip tik atsisakoma institucinės privilegijos spręsti, kas vertas būti matomas, o kas ne. Ši paroda savotiškas pasipriešinimas galios struktūroms.
Ekspozicijoje trinamos ribos tarp „sãvo“ (akademinį išsilavinimą turinčio profesionalo) ir „kito“ (savamokslio, autsaiderio). Vengiama grupuoti autorius į atskirus getus. Vietoje to, siekiama balsų ir idėjų polifonijos, kurioje individualaus kūrinio prasmę lemia ne autoriaus statusas, o kūrinio vieta tarp ir šalia kitų.
Parodos erdvė – kaip laisvų asociacijų serija ar kaip žvaigždynai. Kūriniai eksponuojami ieškant jiems tinkamos vietos, o kartais – visai atsitintinai arba jie lipa vienas ant kito, yra priversti būti kartu. Parodos struktūra atspindi tai, kad šiuolaikinė kasdienybė yra fragmentuota ir daugialypė.
Žiūrovas parodos erdvėje kviečiamas tapti bastūnu (flâneur), bastytis po „kosmosą“, kuriame kiekvienas menininkas yra atskira galaktika. Parodoje nesekama viena nuosekli istorija – tai yra chaotiškas inventorizacinis sąrašas, kurį revizuoja žiūrovas, judėdamas erdvėje ir per asmeninį patyrimą kurdamas prasmes ir vertes.
„Inventorizacija“ yra dabarties fiksavimas. Tai terpė, kurioje galima ginčytis dėl profesionalumo ar konceptualumo, tačiau negalima nesutikti, kad kūrybinis impulsas gyvas. Paroda kviečia ne vertinti, o stebėti, kaip skirtingos medijos ir temos sąveikauja tarpusavy, bei pajausti miesto kūrėjų potencialą.
Paroda veiks iki 2026.03.29
Šimtmečius lietuviai buvo žemdirbiai. Arė žemę, sėjo rugius, augino gyvulius. Apie „jūres” žinojo tik iš nuogirdų. Nedaugelis jas savo akimis buvo matę. Tais laikais Lietuva buvo toli nuo jūros… prie žagrės.
Viskas pasikeitė XIX a. antrojoje pusėje. Rusijos carų valdomoje Lietuvoje skurdas slėgė lietuvių pečius, o pasakojimai apie dolerį kitoje „jūrių” pusėje viliojo norinčiuosius gyventi geriau. Palikę savo gimtąsias sodybas, tūkstančiai lietuvių išvyko į Ameriką. Kelionės metu jie pamatė didžiausius Europos uostus ir laivus. Plaukdami Amerikos link, išeiviai patyrė gyvenimą jūroje: sirgo jūros liga, su išgąsčiu laukė audros pabaigos, o kartais – pasitikdavo mirtį Atlanto vandenyse. Tai buvo pirmoji masinė lietuvių akistata su jūra.
Baltijos jūra – jauna, vos 18 tūkstančių metų skaičiuojanti jūra. Juokai lyginant su 750 milijonų metų skaičiuojančiu Ramiuoju vandenynu. Kaip augo Baltija? Išbudinta ledynų ir judančių tektoninių Žemės plutos plokščių ji gimė kaip Baltijos ledyninis ežeras, judėjo savo kontūruose – virto į Joldijos jūrą, vėliau Anciliaus ežerą, Litorinos jūrą. Tarp kitko, žymusis Olando kepurės skardis istorijos mėgėjams iki šiol primena Litorinos jūros periodą. Jūra iki šiol nerimsta, mūsų pakrantėje vandens lygis kasmet kilsteli keliais milimetrais. Pagrindinė mūsų jūros ypatybė yra jos druskingumas – tai apysūrio vandens telkinys, tad čia gyvena tik labiausiai užsispyrę gyviai, prisitaikę gyvento kritinio druskingumo sąlygomis. Gėlavandenėms žuvims Baltijos jūra per sūri, o jūrinėms rūšims, mėgstančioms sūrų vandenį – per daug gėla. Į Baltijos jūrą įteka gėlą vandenį didžiuliais kiekiais plukdančios upės (Neva, Dauguva ,Vysla, Nemunas ir t.t.), o sūrus vanduo į jūrą įsilieja gana sunkiai, per gana seklias protakas – Skagerako, Kategato, Didžiojo ir Mažojo Belto bei Eresuno sąsiaurius.
Algirdas Taurinskas, pelnytai buvo tituluojamas gyvuoju tapybos klasiku, jis buvo nepralenkiamas koloristas, potepių virtuozas, filosofas, mąstytojas ir puikus pedagogas. Tai buvo stiprios, jaunatviškos ir ekspresyvios dvasios menininkas, tęsiantis romantiškosios lietuvių tapybos tradicijas ir gebantis pajūrio gamtos motyvus, Klaipėdos peizažus ir portretus perteikti vis kitaip. Pasak menotyrininkų, paprastuose jo siužetuose slypi didžiulė spalvos galia, dermė bei harmonija, vyrauja sodrus, meistriškas tapybinis potėpis, plastiškumas bei įtaiga.
Delmonas – tradicinė Klaipėdos krašto moteriškos aprangos detalė, 2019 m. pripažinta saugotina vertybe ir įtraukta į Lietuvos nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvadą. Kviečiame Jus apsilankyti Delmonų galerijoje ir atrasti šį ypatingą Mažosios Lietuvos grožį.
Delmonų galerija atidaryta: II–VI, 11.00–18.00,
Meno kieme (Daržų g. 10)
Parodoje pristatoma turtinga latviškų pirštinių ir tautinių kostiumų tradicija. Iš kartos į kartą perduoti raštai, spalvos ir simboliai liudija senąsias šventines bei kasdienes praktikas, vestuvių papročius ir regioninius skirtumus. Šimtmečius gyvuojantis mezgimo menas ir tautiniai drabužiai atskleidžia Latvijos kultūros paveldą, meistrystę ir tautinę tapatybę, kuri tebėra gyva ir šiandien.
Paroda „Nepalaužti: Laisvės kronikos“ – tai istorinis ir vizualus pasakojimas apie 1991-ųjų sausio įvykius ir Lietuvos žmonių ryžtą apginti atkurtą valstybės nepriklausomybę. Paroda kviečia lankytojus sugrįžti į vieną dramatiškiausių šalies istorijos laikotarpių ir pažvelgti į jį per autentiškus vaizdus, daiktus bei gyvus liudijimus.
Pagrindinę parodos ašį sudaro iki šiol niekur neviešintos klaipėdiečio fotografo Audroniaus Ulozevičiaus fotografijos, fiksuojančios 1991 m. sausio 13-osios įvykius Vilniuje. Šios fotografijos – tai ne tik dokumentiniai kadrai, bet ir emocingi liudijimai, atskleidžiantys žmonių susitelkimą, baimę, viltį ir nepalaužiamą tikėjimą laisve. Tai dalis unikalios, ilgą laiką JAV buvusios fotokolekcijos, pasakojančios apie 1988–1991 m. Atgimimo laikotarpį ir tautos kovą už nepriklausomybę.
Paroda vyks iki 2026.03.12 d.
Vasario 4 d., trečiadienį, 17.30 val. Klaipėdos apskrities Ievos Simonaitytės viešosios bibliotekos Nišinėje galerijoje atidaroma Justinos Tulos personalinė paroda „Slapti pasimatymai“ (parodos kuratorė – Danguolė Ruškienė). Pinhole fotografijose – autoaktai – nuošaliose, apleistose ir kiek groteskiškose erdvėse bei teritorijose. Senų trobesių ir laukinės gamtos fonas kontrastuoja su pulsuojančiu, tarsi iš vidaus švytinčiu kūnu, tokiu būdu suaktyvinant statišką vaizdą iki nerimastingos situacijos. Justina Tula kuria analoginės fotografijose srityje, fotografuoja savadarbėmis pinhole kameromis. Ši paroda – pirmasis menininkės prisistatymas Klaipėdoje.
Justina Tula (Tulaitė) – fotomenininkė, kurianti analoginės fotografijos srityje. Fotografija jai – tai būdas leisti įvykti, o ne iliustruoti iš anksto susikurtą scenarijų, todėl pagrindiniu fotografavimo įrankiu dažniausiai renkasi savadarbius pinhole fotoaparatus, sušvelninančius tiesioginę atvaizdo kontrolę. Kūryboje dominuoja autoaktai; fonu jiems tampa žmogaus negyvenamos teritorijos, kuriose kūnas ir vieta veikia kaip vientisas naratyvas. Parodose dalyvauja nuo 2018 m. Personalines parodas rengia nuo 2025 m. Gyvena ir dirba Vilniuje.
Paroda vyks iki 2026.03.28 d.
Paroda pristatoma kaip vientisa instaliacija, sudaryta iš dailininkės pastaruoju metu vystomų kelių kūrybinių krypčių – piešinio, keramikos meno ir skulptūrinių objektų. Autorei svarbus dvimačių ir trimačių formų santykis, jų susidūrimas vienoje erdvėje, kūnų ribų žymėjimas ir atskyrimas.
Aistė Jurga Krasauskaitė naujosios parodos naratyvui pasirinko odos metaforą: „Oda žymi kūno autonomiškumą. Oda – lyg indas, kaupiantis savyje erdvę ir energiją. Oda pasitinkame už savo ribų esantį kitą, kitokį. Šitas susitikimas atskiria, brėžia ribą, bet ir jungia, kuria vientisumą. Oda – tai paviršius, faktūra, koordinacija.
Popieriaus oda išmarginta šviesos ir šešėlių tatuiruotėmis. Popieriaus plokščiame paviršiuje kuriasi iliuzinė erdvė, menami trimačiai dariniai.”
Paroda veiks iki vasario 28 d.
Galerija „Lyceum“, bendradarbiaudama su Marijos Taikos Karalienės globos namais ir Telšių vyskupija, pristato žymaus dvasininko ir talentingo dailininko Stasio Žilio (1924-2021) tapybos darbų parodą, kurioje žiūrovas turės išskirtinę galimybę pažvelgti į iškilaus, įvairiapusio bažnyčios darbininko meninę kūrybą bei pažinti ypatingo autoriaus kelio istoriją.
Tapybos darbų parodoje „Aš gyvenu šiandiena, tarsi laikas man visai neegzistuotų“ bus pristatomi įvairių kūrybos laikotarpių darbai – nuo ankstyviausių, 7-ajame dešimtmetyje sukurtų drobių iki S. Žilio gyvenimo saulėlydyje gimusių paveikslų.
„Šimtai paveikslų religine ir pasaulietine tema dosnios autoriaus rankos dėka pasklido po pasaulį ir gyvena rengiamose parodose ir privačiose kolekcijose. Stipri trauka tapybai vertė nesirinkti darbo sąlygų – S. Žilys tapė ir Rytų Bažnyčių Kongregacijos archyvo patalpose, ir Šv. Kazimiero lietuvių kolegijos kampelyje, kur sukūrė stiprią, gražią, koloristišką tapybą.“ – teigia parodos kuratorius, dailininkas Juozas Vosylius.
Paroda veiks iki balandžio 3 d.
Sausio 15 d. 17.30 val. Mažosios Lietuvos istorijos muziejuje (Didžioji Vandens g. 2, Klaipėda) atidaroma paroda „Niekada nepasiduok“, skirta Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos paminėjimui. Joje pristatomi šaltieji ginklai ir apdovanojimai iš buvusio Lietuvos kariuomenės vado dimisijos generolo leitenanto Arvydo Pociaus kolekcijos.
Visi parodoje „Niekada nepasiduok“ eksponuojami ginklai turi savo istoriją bei primena Lietuvos valstybei ir A. Pociui svarbius momentus.
Lietuvos kariuomenės atstovai svečiuodamiesi užsienyje ir priimdami svečius dovanoja valstybę bei kariuomenę reprezentuojančius ginklus. Užsienio šalių atstovai taip pat mainais apdovanoja mūsų kariškius. Šaltieji ginklai dažniausiai simbolizuoja drąsą, galią, garbę, karinę ištvermę bei aukštą statusą, o jų detalės (auksavimas, graviūros, brangakmeniai ir t.t.) pabrėžia apdovanojimo svarbą, savininko pareigas, pasiekimus ir atsidavimą, atspindėdamos istorinius įvykius, karines tradicijas. Eksponuojami lenkiški, švediški, norvegiški, JAV, ispaniški, suomiški, šveicariški, britiški šaltieji ginklai. Parodoje – garsusis Rambo stiliaus peilis, daugeliui žinomas Fairbairn-Sykes kovinis peilis. Pristatomi Lietuvos kariuomenės Specialiųjų operacijų pajėgų dovanoti ginklai, kalavijai, kardai, durklai. Taip pat lankytojai turės galimybę išvysti istorinių šaltųjų ginklų replikas, tarp kurių – Darsūniškio piliakalnyje rasto lietuviško kalavijo kopija, lietuvių kalvių Stankų ir meistro Vytauto Lavrenco darbai.
Svarbi parodos dalis – A. Pociui įteikti Lietuvos ir užsienio šalių apdovanojimai – pasižymėjimo ženklai – atspindi svarbius Lietuvos valstybės raidos momentus, stiprinamus tarptautinius ryšius su užsienio valstybėmis. Lankytojai galės išvysti Lenkijos, Estijos, Latvijos Maltos bei kitų šalių valstybinius apdovanojimus, liudijančius apie tvirtėjančius tarpvalstybinius ryšius ir asmeninio indėlio svarbą jų stiprinimui.
Buvusio 2009–2014 m. Lietuvos kariuomenės vado dimisijos generolo leitenanto Arvydo Pociaus paroda „Niekada nepasiduok“ taip pavadinta neatsitiktinai, tai lyg nuolatinis priminimas, jog visais laikais turime kovoti iki galo.
Paroda veiks iki 2026.02.28 d.
Pjaunant CNC staklėmis arba lazeriu formas tūrinių raidžių gamybai, neišvengiamos gamybinės atliekos. Ar jos dar gali būti naudingos ir virsti bendresnėmis mąstymo, vaizduotės ir emocijų schemomis? Ar atsitiktinės vaizdinių kombinacijos gali suformuoti kūrinius? Kas tai – meno ar technikos kūriniai? Jei mūsų kasdienė patirtis gali būti holografinė projekcija fizikinių procesų, kurie vyksta tolimame dvimačiame paviršiuje, gal performuojant dvimačio paviršiaus likučius į naujos informacijos sistemas, galima pakeisti mūsų patirtis?
Parodoje atskleidžiamas reklamos įmonėje ruošiamų raidžių gamybos procesas ar tai, kas lieka po gamybos. Šie elementai dėliojami atsitiktine tvarka, fotografuojami, taip išgaunant unikalias kompozicijas. Nuotraukos apdorojamos nuotraukų redagavimo ir grafinio dizaino programomis, įvedant teksto ženklų junginius, skaidant ir vėl jungiant tikrovės ir vaizduotės vaizdinius.
Paroda veiks iki 2026.02.21
